Ryga

Sausio 13-osios įvykiai paliko itin skaudų pėdsaką Lietuvos istorijoje, bet sužalota tauta jau beveik atsitiesė. Kasmet sausį kalbėdami apie tragiškus įvykius, per kuriuos žuvo jauni Lietuvos piliečiai, gynę šalies laisvę ir nepriklausomybę, galbūt pamirštame, jog toks pat likimas vos neištiko ir artimiausių mūsų kaimynų – latvių.

Kruviniems 1991-ųjų metų įvykiams prisiminti latviai yra išleidę knygą „1991 Sausis. Latvija“, į kurią sudėti keli šimtai minėtu įtemptu laikotarpiu padarytu nuotraukų, liudijančių tai, kas vyko mūsų kaimyninės šalies sostinėje Rygoje.

Knyga sudaryta ne tik iš nuotraukų – trumpai aprašomi įvykiai, tuomet kilęs nerimas, gniaužtas giliai širdyse, lūkesčiai, kartais ir neišsakyti, noras būti laisviems, noras nusimesti sunkią naštą, baimės dėl savo ir savo atžalų ateities.

Kaip rašoma šioje knygoje, jau sausio pradžioje buvo okupuotas Latvijos spaudos pastatas, kuriame spausdinami pagrindiniai Latvijos laikraščiai ir žurnalai. Šis užėmimas sausio 2 dieną praneša apie pirmuosius konkrečius žingsnius, kuriais siekiama nutildyti Baltijos šalių spaudą. Po kelių dienų taikiniu tampa ir lietuviai. Sovietų kariai užima strateginius pastatus Vilniuje ir kituose miestuose, sužeisdami civilius. Sausio 13-ąją sovietų kariai užėmė televizijos bokštą Vilniuje. Rašoma, jog Gorbačiovas tikino apie karinius veiksmus nieko nežinojęs. Vėliau tą pačią dieną daugiau nei pusė milijono žmonių Rygoje išeina į gatves palaikydami Lietuvą ir siekį tapti nepriklausomais.

Panašios atakos baiminamasi ir tikimasi ir Latvijoje. Žmonės spontaniškai Rygos senamiestyje pradėjo statyti barikadas, ten, kur įsikūrusi Aukščiausioji Taryba ir radijas“, - šalia iškalbingų nuotraukų rašoma knygoje. Pasakojama, kad barikadoms statyti buvo naudojamos senos durys, metaliniai lovų rėmai, kriauklės, apjuostos spygliuotos vielos tvora. Į miestą su žemės ūkio ir kita sunkia technika suvažiavo ir ūkininkai, taip sustiprindami jau pastatytas barikadas.

Toks elgesys, barikadų rengimas galbūt buvo naivus – karinės pajėgos galėjo viską tiesiog nušluoti, tačiau tai buvo Latvijos žmonių susivienijimo ženklas ir apraiška. Tai buvo nesmurtinis, neginkluotas latvių pasipriešinimas plūstančioms karinėms pajėgoms. Tai kartu buvo ir žmonių išbandymas – jų kantrybės ir gebėjimo į atakas neatsakyti tuo pačiu smurtu.

Pasak knygos autorių, Latvijoje buvo imta kalbėti apie paradoksišką okupuotos šalies baimę būti dar kartą okupuotai tų pačių okupantų. Sausio 20-ąją prie vidaus reikalų ministerijos kyla susišaudymas tarp OMON pajėgų ir Latvijos policijos pareigūnų, žūsta du pareigūnai ir vienas civilis, nemažai sužeistų. Gorbačiovas vėlgi tikina apie tokius įvykius nieko nežinantis. Rygoje tuo metu įvykius fiksavęs vienas filmų kūrėjas nušautas tiesiai į širdį, partrenkti ir du jam talkinę operatoriai.

Kokia visų šaudymų Vilniuje ir Rygoje prasmė? Pasak knygos autorių, keliama ir versija, jog taip buvo siekta parklupdyti Baltijos šalis, visoje Sovietų sąjungoje įtvirtinti karinį valdymą. Pabrėžiama, jog atsakymai, kodėl taip buvo elgiamasi, nežinoma, bet tikimasi, jog kada nors tai paaiškės. Tačiau akcentuojama, jog rusų tauta dėl karių elgesio nėra kaltinama. Pasak latvių poeto Maris Čaklais, tai nebuvo konfliktas tarp latvių ir rusų. „Tai yra grumtynės tarp demokratijos ir totalitarizmo jėgų“, - sakė poetas.

Iš tiesų tomis dienomis, kai Rygoje tvyrojo nerimas dėl ateities, susivienijo visos tautinės mažumos, o barikadas statė ir rusakalbiai Latvijos gyventojai.

Barikadų savaite pramintas sausio laikotarpis atėjo ir praėjo, tačiau liko fotografijos, liudijančios, kas vyko iš tiesų, kaip tai atrodė ir kokios buvo žmonių mintys. „Atidžiai pasižiūrėkite į žmonių veidus. Ar matote bent kiek neapykantos? Ne – tai ramūs veidai, tačiau juose matyti tvirtas nusistatymas, dėl kurio jie pasiryžę ir mirti“, - rašo autoriai.